Visų malda

Malda nebūna sau,-

Ją girdi, tie,

Kuriems jinai skirta;

Tegu ir mirusieji

Iš tenai ateina

Ir prisiliečia prie kaktos,

Iš kur vis gimsta mintys,

Tenai ir skamba meilė,

Iš ten ateina žodis

Ir muzikos garsai -

Be jos nebus pilna malda...

Kažkur groja vargonai,

O kitame skliaute

Sučiulba vieversys,-

Jis pilkas lyg prasčiokas

Su savo rudine -

Visų malda vienoda:

Ir piemenėlio mažo

Su karklo dūdele,-

Taip angelas įsivaizduojamas -

Jame giesmė tyra...

Marija – tiktai MOTINA,

Visų žmonių – viena.