Nekvieskite
manęs
Ant šilto
tako,-
Aš – ne
gipso lėlė,
Kad
aptaisytų skudurais,
Tegu ir
šilko skiautės,
Auksiniai
būna auskarai.
Geriau
nueisiu prie upelio,
Pamerksiu
kojas
Ir nupraus
baltai;
Prilipo
molio bekeliaujant
Nepramintais
dirvožemio takais...
Geriau
ramunę prisisegsiu
Ir
pasipuošiu pilkais ir paprastais,
Dar
smingančiais į širdį,
Varnalėšos
spygliais,
Kuriais
vis mėtėmės vaikystėje,
Kada ir
tu, ir aš -
Maži ir
gražūs -
Žiūrėjome
į dangų,-
Jis labai
aukštai...
Pakviesi
šokti, vėjau, aš išeisiu
Į plačią
pievą
Su visais
savo vaikais:
Su
paukščiais ir drugeliais,
Su
varnalėšų skrendančiais pūkais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą