Giminės medžiai

Nulaužtą medį

Debesėlis glosto,-

Kas dar jį vienišą mylės,

Kai vėjas rudenį nubloškia

Paskutinius lapus

Nuo pažemės?..

Atrodė, ąžuolas užaugo

Ir nepasidavė audroms,

Kas baltąjį berželį saugo

Nuo žiemos šalčio,-

Kaip didelės kančios?

Kai ąžuolo viršūnė griūva

Ir speigas juos abu sukausto,

Tada jų kibios rankos,-

Lyg du stiebai ir auga

Iš vieno miško,

Glėbyje ir gimines sulaiko

Iki pavasario gražiosios žalumos...

Tegu miškai žaliuoja

Paremdami viens kitą

Visados.