Nė vienas
aktorius
Neturi
teisės klysti,-
Klaidindamas
kitus
Išmoksta
tik vaidinti,
Bet
suklaidina tik save,
O ne
visus.
Išmoksta
to, ko šiandien reikia,
Ir
linkčioja kaip smilga
Į visas
šalis.
Gal
Hamleto kančia išliko,
Niekšybę
smerkdamas
Pats tapo
tuo pačiu?
Paskui
padaro išvadą -
To nori ir
žiūrovas...
O kas tą
lobį scenoje sukrovė?
Tik didis
aktorius,
Kurio
nepavertė žiūrovas
Savo
primityviu vergu.
Aktorius
nulipa nuo scenos,
Namo
pareina,
O stebisi
žmogus:
Iš kur
tos srovės,
Koks per
nugarą šiurpas nueina -
Ne už
save,
Bet už
visus nepaprastus
Ir
paprastus - visus...
Scena –
tai sielos veidrodis,
Kuris tik
rodo,
Koks pats
esi žmogus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą