Ledo nėra.
Pavasaris.
Vis tiek
dažnai slidu.
Tai kas,
kad neklampoji
Ir purvas
limpa
Toks pat,
kaip ledas,
Tiesiasi
po kojomis.
Prie vieno
tako atrama,
Prie kito
vėl riba
Ir nebėra
kelio žymos:
Atsargiai
– molis,
Iš jo ir
buvo lipdomas
Pirmas
žmogus...
O kur
dabar tas Rojus?
Ar su
auliniais, ar basa,-
Gyvenimui
tą patį atiduodi;
Paslydusiam
paantrina lazda,
Kol galva
apšarmoja.
Kaip rasti
kelią,
Kuris
lygiai lygiai
Pro kalnus
atvingiuoja?
Slidu
pavasarį, slidu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą