Didžiausias
gėris -
Žmogumi
tikėti,
Kai sako
lūpos,
Pritaria
širdis
Ir akių
žvilgsnyje matai,
Kad
žodžiai tiesūs
Ir visada
geri.
Ištikimybė
niekada neblėsta,
Kai
kurstai židinį
Po vienu
stogu,
Saulė
danguje
Po nakties
ima šviesti
Ir pakeli
rankas,
Kad tiktai
paliestum,
Kas dega
daug karščiau,
Negu žodis
ugny...
Kaip gera
būtų,
Jeigu
eitum dviese,
Už
nugaros paliktų
Tik juoda
naktis...
Nepasitikėjimas
– pelėsiai,
Kurie ir
graužia,
Lieka
prišiukšlinta kely...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą