Požemio upė

Ne veltui kuriamos legendos,

Kad yra požemiuose upė,

Kurią tik perėjęs matai

Kitą pasaulį,

Visai kitą būtį,

Kai nekreipei akių

Į jokias baidykles,

Buvai tik savimi.

O koks tavo vidus,

Ką pats gali vadinti,

Kad nugalėjai ir esi

Tarp išrinktųjų ir palaimintų,

Pralenkęs mirtį,

Kur jau susirenka ir genijai,

Ir visai paprasti,

Kol dar gyvenimas vilioja,

Per jį brendi, brendi...

Jei krantą pagaliau pasieki,

Tik tada krenti,

Į žemės grumstą pavirsti.