Išskridę paukščiai
Taip retai sugrįžta,
Nes sužieduoti lieka
Svetimi - toli toli.
Ir savas jau neatsiliepia,
Nes balsas skęsta tyruose -
Ten ir kalnai aukšti,
Ir vandenys visi šalti.
Tai kas, kad kepina
Saulė sniegynus,
Migla aptraukia
Ir nepajunti širdy,
Iš kur vis pučia vėjas,
Koks jisai Tėvynėje,
Nes kelias tolimas
Ir jo nebegirdi.
Oi, šniokščia mūsų
Garbanotas ąžuolynas,
Toks pats gražus,
Kokį jaunystėje dar palikai,
Bet negirdės kalbos,-
Kokia skardi lakštingala,
Mažos paukštelės
Nebe pamatys tavo vaikai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą