Padėka

Dėkoju tau, svety,

Kad priminei jaunystę,

Kada maža ganiau

Palaidus arklius;

Pailsę po darbų,

Ištroškę ir išalkę,

Skubėdavo prie ežerėlio

Vandens atsigerti.

Plazdėjo vėjyje jų uodegos

Ir nešukuoti karčiai,

Tik prakaito puta

Garavo tarp kojų eiklių,

O lūpos tokios švelnios...

Suskliaustos ausys

Klausėsi garsų,

Kai kitoje ganykloje

Šnopavo kiti sarčiai.

Pakėlė galvą ir sužvengė...

Ta muzika tokia sava,-

Kaip duona kasdieninė,-

Ją visad pasidalinu -

Čia Tau, žirgeli,

Trupiniai ant mano delno

Tokie skalsūs.