Tenai, kur šaltos pūgos
Negyvai užpusto
Ir žmogų, ir jo šunį,
Kur amžinai žaliuoja kedrai,
Krenta rudenį jų riešutai,
Kur vėjas plėšia samaną
Nuo stepių alkanų,
Kur ganosi bandom elniai.
Tenai žiema vilku kalena
Net po kelmu susisukusi -
Ilgai ilgai ilgai...
Nemylimas, nežinomas,
Kitos šalies žmogus,
Mano brolis lietuvis,
Ieškojo maisto su kitais,
Kurie pirma sukalė būdą
Savo vargšui šuniui,
Po to pastatė namą,
Jį nudažė moliu,
Karšta ašara patrynė
Ir įžiebė ugnelę – židinį,
Paskui palinko tyliai
Svetimoje žemėje po kryžiumi
Ir pasiliko amžinai,-
Paglostė galvą sidabrinę
Šalti šalti žiemos delnai.
Skiriu Ričardui Šuminui, dėkoju už foto.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą