Gaila medelio,
Kuris ant kelmo auga,
Nes neturės savo šaknų,
O senąsias jau ėda trandys
Ir byra pūzras, byra
Su šimtais dulkių -
Tik trąša dėl samanų.
Kažkas jam sako“ ačiū“,
Kitas keikia, oi, kaip keikia,
Kad pasipynė po padu,-
Senam jau nieko nebereikia -
Nei lapų, nei šaknų...
Gaila medelio, kuris auga
Dabar šalia tokių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą