Taip jau yra,
Kad iš nuskinto žiedo,
Kai jis vysta,
Pabėga net skruzdė,
Kuri tik tol ir triūsė,
Kol buvo syvų
Ir dar mito
Iš tos pačios gėlės...
Lapelis po lapelio krito,
Atsidengė plika žievė -
Tenai jau matosi
Kiti dalykai,
Kas nelabai gražu,
Kartais koktu ir pažiūrėti.
Būna dažnai,
Kad skruzdė neša
Savo kitą skruzdę,
Jau mirusią,
Iki kapo duobės.
Tokiai galiu eiles rašyti
Ir nusilenkti net drauge
Prie naujo kryžiaus,
Kuris ilgai ilgai stovės.
Padėsiu gėlę čia kas rytą
Ir parašysiu himną meilei -
Tai nepaprastai ištikimybei
Skruzdėlyno giminės.
Deja, tokie reti dalykai
Iš mūsų patirties...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą