Kasdien prisimenu savuosius,
Gyvus ir murusius,
Ilgi rudens tie vakarai,-
Lyg siūlas dvilinkas.
Suverpdavo mama,
Į matmenį suvydavo,
Uždėdavo ant rankų,
Kai dar maža buvau,
Ir vydavo, vis vydavo...
Iš to ir posmas dainoje,
Kai dvilinką surišdavo,
Įverdavo kryželį
Iš vyšnios šakos,
Tada giesmė prisirpdavo...
Dabar kas vakarą verpiu,
Nors tas ratelis tarsi mėnuo
Sudilo jau negrįžtamai.
Kryželį vis dėlto nešiau
Iš vienos trobos - vėl į kitą,
Kol štai ruduo belapis,-
Kaip dvyliktoji grįžtė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą