Duok, Dieve, man akis,
Kurios daugiau matytų -
Ne tik aplink save,
Bet ir kitur, toliau,
Leisk šiltą žodį pasakyti
Ir tam, kuris nedraugiškas,
Dar liepia patylėti,
Nes jau balta kaip obelis
Nuo visko palikau.
Leisk tavo ranką palytėti
Ir kojas pabučiuoti,
Žaizdotas ir ant kryžiaus,
Aš paskui jas sekiau,
Nemarią šviesą
Tik tada išvydau,
Kai užsidėjau neseniai
Erškėtrožių vainiką
Ir eidama į akmenį užsigavau.
Tada ir baimė kiek atlėgo,-
Lazda po turgų dar nemojavau,
Sielų prekeiviai taip apsėdo,
O patarimų vis daugiau...
Žmogus – tai laisvas paukštis,
Į dangų skrendantis,
Oi, vis arčiau, arčiau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą