Mokytojai

Kai rudenėja, vis prisimenu,

Kiek daug nemoku -

Renku žodžius ir marginu

Tarsi klevo lapus;

Geltonas – vasara auksinė,

Saulės spindulys žavus.

Aplinkui gėlės ir mėlynė,

Ir vandens spindesys alpus...

Žaliuoja pievos ir beržynai

Baltomis kojomis ant jų;

Gal vaikšto nuostabios

Jaunos merginos,

O gal ir motina su vaikeliu...

Einu per namų slenkstį,-

Tarsi seną vadovėlį,-

Verčiu po lapą ir skaitau -

Ten sąsiuviniai, seniai

Seniai jau prirašyti,

O aš į paraštes rašau:

„Tu – mano žemė,

Mano kantri mokytoja,-

Aš labai mažytė,

Pasaulis visas tavo,

Dėkoju, kad jame ilgai buvau“...