Ruduo medžius šienauja -
Čia vėjo supūstos
Geltonos pradalgės,
Į kitą pusę nukeliauju,-
Semiu lapus į saują,
O jie vis krenta, krenta
Ant pečių lengvai.
Vieni šlapi, lašais pašventinti,
Kiti jau pasislėpę
Po žolių kupstais,
O iki šiol vis ieškau
To, vienintelio,
Visai dar žalio;
Gal užsiliko ant šakos,
Kuri aukštai aukštai...
Pakėliau galvą
Ir akyse - žali miškai,
Šeškinės žalios kalvos -
Pušynai ir eglynai,
Tarp jų rausvėja ąžuolai...
Į pasimatymą ateik.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą