Aš – žemės moteris,
Einu per dykumą,
O ją saulė užliejusi,
Po kojomis pluta,-
Kaip lūpos,- sueižėjusi...
Čia žemė prisikėlė
Ir tyliai klausinėjo,
Kur aš einu ir ką regėjau,
Nes ji tik sukasi,
O aš einu per vėjus.
Man plaukus draiko,
Po kūną šiurpas vaikštinėja,
Kai žemė kalbasi su saule,
Girdžiu, ką sako
Man netgi šešėlis -
Jis ilgėja ir ilgėja,
Kol žemę vakaras užliejo.
Oi, kaip toli vanduo,
Kuris pagirdytų
Net vėją...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą