Stačiau namus
Ir jau ne kartą,
Tik vis ne sau,
Bet artimiesiems.
Jų nebėra gyvų,
O namai stovi -
Ne man jie ir priklauso.
O mano namą
Drasko vėtros,
Nes juos pirkau
Jau padėvėtus.
Iki senatvės vis svarstau,
Kam juos reikėjo dengti
Ir per vėlai įsimylėti.
Ir vinys, pasirodo,
Jau ne tie,-
Gyvenimas eina į priekį.
Nesuskubau jauna
Sau namo pastatyti...
Dabar gyvenimą rašau;
Galbūt – į priekį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą