Matau kas vasarą
Didžiulį ąžuolą:
Pavasarį pražysta -
Žiedeliai smulkūs,
Ogi jų tiek daug;
Po to užauga
Tiktai kelios gilės,
O išdygsta vėl pavasarį,
Bet jau mažiau.
Dabar jis stovi
Pusplikes šakas iškėlęs
Ir šaukia kėkštus,
Kad išnešiotų
Jo vaikus toliau,
Kad visą žemę
Aplink jį apsėtų,
Išaugtų ąžuolų daugiau.
Ir vieno ąžuolo
Užtektų tėviškei,
Kad būtų gilės sveikos,
Nuo seno ąžuolo išėjusios
Ir šimtmečius derėjusio,
Atspėjusio ir ateitį...
Oi, būtų ir beržams
Tada geriau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą