Daug antkapių - be kryžių,
Tylių ir nepaženklintų,
Dar kažkur stovi,
O motinų rauda
Seniai jų atmintį nuplovė...
Nėra žymės ir Sibire,
Iš kur negrįžo
Giminės, senoliai,-
Tokia ta žemė Lietuvos,
Iš kur vis keliasi
Per mūsų Vėlines
Visi, kaip sesės,
Mūsų kraujo broliai.
Dabar susikaupimo valandos
Už mano, jūsų gimines,
Kurių ir šaukiasi dvasia,
Kad augtume su jų vardais -
Ne antkapiams šaltiems,
Bet ateičiai, vaikų gerovei.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą