Lapai nekristų patys -
Juos numeta šaka,
Kitaip žiemos šaltos
Medelis neiškęstu,
Paliktų širdis atvira
Ir šaltis ją sugeltų.
Nupurto vėjas skrisdamas,
Bet ir be jo vis krinta,-
Atsikvepia šaka,
Kaip motina balta,
Vaikus toli išleidusi...
Ant sniego mirga
Kaip kraujo dėmė,
Po vieną vis pašaukia
Į žemę gimtąją
Greita laiko tėkmė -
Visus tenai pašaukia.
Pavasarį šaka žydės,
Po to ir lapas prisimins,
Koks buvo kažkada
Aukštai laimingas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą