Nurimo vėjas,
Jau atodrėkis...
Daug medis laiko lapų,-
Po vieną dovanoja,
Juodą žemę kloja,
O ąžuolas galingas,
Dar pasiliks ir sau,
Nors parudavusius,
Kelis viršūnėje -
Iki pavasario ankstyvo
Jie vėjyje plazdens...
Ir uosiui sėklos reikalingos -
Jos kaba kuokštais
Prie šakų laimingos,-
Juk ne visi iš tėviškės,-
Kaip broliai juodvarniais,-
Šįmet išskris toli gyvent...
Ir dieną, vakare,
Netgi kas rytą
Vėjo vis maldauju,
Kad leistų medžiui
Pasirinkti ir pačiam,
Kada jam mesti
Rudenį lapus,
O gal žibėti ir sniege,
Prieš skaisčią saulę
Ledo varveklyje
Ilgai ilgai plevent...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą