Gėlė nelaistoma neauga,-
Reikia nors lašo iš dangaus,
Rasos iš žemės gilumų,
O vis nepritekliai
Ir akmenį pratašo -
Paminklas lieka ant uolų.
Ir dykuma tuščia
Be jokio žiedo
Ir vaisiaus be grūdų,-
Tuščia širdis be idealų,
Be ateities žmogus,
Kuris pametęs savo kelią
Tikrai paklys, pražus.
Net kaktusas nežydi,
Išrautas iš šaknų,
Tiktai vaikai jo
Vis į gruntą kimba
Ir vegetuoja be savo namų...
Oi, tėviške, kas aš be jų?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą