Seno žmogaus
Suvytęs kūnas,-
Tarytum ne laiku
Nuskintas obuolys,
Galva pasvirusi,-
Kaip seno sodo obelis.
Rankos ,-kaip šakos,-
Siekia žemę,
O kojos, jau apsunkusios,
Laiko šaknis
Ir žiūri vis į kelią,
Kurio nueiti nebedrįs.
Bet mintys skaisčios,-
Kaip kalnų upelis,
Peršokęs stačias uolas,
Neužkliuvęs už kelmų,
Su savimi paėmęs akmenį
Į slėnį nuridenęs,
Kad kitiems būtų eiti
Linksma ir smagu.
Pasaulis jau toks senas,
O džiugina visus...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą