Dažnai į vieną kelmą
Suauga du medeliai -
Visai skirtingi,
Ne tos giminės;
Dalijasi žeme
Ir dangaus properša,
Šiluma saulės,
Bet rudenį jų lapai
Nukrenta tik čia...
Kartais vienam pasiseka,
Aukščiau užauga,
Pasiekia dar aukštesnio
Galingas šakas,
Po jais šešėlis atsiranda
Ir džiūsta atsilikęs,-
Lyg atgal į žemę lenda,
Taip nyksta jo gentis
Prie kitos prisiglaudus;
Nėra čia meilės,
Jokios pagarbos.
Kas tai, auka?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą