Kaktusėlis

Atplasnoja rudenėlis

Visada su šaltu vėju,

Nutupia ant debesėlio

Ir palaisto žemės gėlę.

Kas per vasarą žydėjo,

Tas į žemę pasisėja,

Žalias daigas šylant kyla,

O nubąla – tik senyvas.

Rudenį atsitokėjau,

Kad nėra to šilto vėjo,

Visur šlapia ir pašalę,

Likau vieniša gėlelė, –

Nėra tikro saulėj grūdo,

Viskas – pilka,

Viskas – ruda…

Atstriksėjo voveraitė,

Rudus kailinius pakeitusi,

– Ko nuliūdai, kas netinka,

Kitą spalvą pasirinkim, –

Snaigių spiečius – baltas baltas,

Kailinukuose nešalta.’’

Patarimas – tikrai geras,

Keisiu savo skrandą žalią,

Naujus žiedelius jau kraunu,

Papuošiau gražiai palangę.