Karklas

Kad taip galėčiau

Atsinaujinti kaip karklas, –

Lapus numetęs

Krauna pumpurus naujus,

Pūkų žiedeliai –

Švelnūs švelnūs,

Pradžiugina šerkšno spyglius…

Ne vieną stiebą turi karklas,

Vėjas nulaužia,

Ne toks stiprus liemuo,

Atsiremia į žemę

Ir šaka šaknis išleidžia,

Žaliuoja nauja krūmas

Šalia senojo…

Kad taip galėčiau

Žemės dosnų gėrį gerti

Taip, kaip gyvybingas karklas,

Kuriam užtenka vien žievės,

Karti sula iš jo tik varva,

Bet išsuki dūdelę

Ir birbini pavasario melodiją,

Laukai tik skamba,

Lyg vieversio giesmė,

Pakilusi į dangų…

Kad būčiau reikalinga

Visa žinančiam tėveliui,

Kuris, nudyręs aviną,

Iš karklo daro žaiginį,

Kailius rudenėjant raugia,

Kad juodi būtų,

Deda į kubilą ąžuolo žievės,

Karklo ir alksnio,

Užsivelki šalčiausią žiemą kailinius

Ir eini kapoti malkų,

Nebereikia krosnies –

Karšta…

Kad būčiau gailestinga,

Ir be galo atlaidi,

Kad ir nulaužta,

Nunešta per verbą į bažnyčią

Ir pašventinta,

Prikelčiau tinginius

Švelniai nuplakusi,

Galėčiau nuo ugnies ir negandų

Trobą apsaugoti,

Įmerkta į vandenį

Vėl prisikelti,

Išdygčiau ant kalnelio,

Slėnyje prie balos...

Oi, tyrą vandenėlį gerčiau,

Gerčiau.