Kalbamės

Sutikusi pakalbinau

Paukštę prie namų:

– Kokia gi tu laisva,

Nereikia sėti, pjauti,

Surandi kaulą išmestą

Ir apsidžiaugi…

Atsakė varna krankimu:

– Ar tu norėtumei,

Kad pjudytų ir vytų,

Nespėjus plėštų sparną,

Rietumeis dėl kaulo?

Beeidama pakalbinau du ąžuolus,

Greta išdygusius ir jaunus,

Už jų – kelmas…

– Kaip gera jums sode,

Šilta ir jauku tarp obelų,

Giles kuoduoti kėkštai renka,

Kurių nepastebi,

Išdygsta naujai kartai…

Atsakė ąžuoliukai:

– Ar norėtum tu, kad po metų kelerių

Tave nukirstų,

Lentas išpjautų,

Pasistatytų namą ir gyventų,

Įkastų kryžių,

O kitas pašventintų,

Nors aplinkui šitiek akmenų,

Prie žemės prisiglaudusių, –

Jie irgi kalba…

Pakalbinau ir žemę,

Rodžiau į jos kalnus,

Kad širdis atsivertų,

O ji tylėjo,

Neatgavo amo…

Atleisk man, ąžuole,

Atleisk man, paukšti,

Atleisk man, žeme,

Aš jūsų nevertas.