Gyvenimo akibrokštai

Kasdien sėdi prie stalo

Rytais su savais,

Klausaisi – kalbos vis buitinės,

Apie darbus dienos,

Pasiskundžia dar kartais,

Kad nedygsta rugiai,

Nelijo savaitėmis…

Retai sėdžiu už stalo

Su svečiais tolimais,

Atvažiuoja tik laidotuvėms,

Tada kalba, koks geras atgulęs,

Koks buvo šis artimas,

Pastovi prie kapo duobės

Ir nueina neprisiartinę…

Užbėga kaimynai dažnai,

Jiems ir žinomos durys,

Visada atviros,

Pasikalbi apie kiemo šiukšles,

Kažko visi nepatenkinti,

Imi ir paantrini…

Taip dažnai pamanau,

Kad bjauriausias sau priešas esi,

Kai sėdi vienas už stalo,

Susigūžęs, kaip antinas.