Skietmedis

Buvo pavasarį gražu,

Visur žydėjo – pievose

Ir miškuose daug daug žiedų,

Nepastebėjau skietmedžio,

Apibūdinti jo negaliu…

Kai rudenėjant pamatau –

Jis toks puošnus,

Kaip ir mano bernelis,

Kurį iš pirmo žvilgsnio pamilau…

Skruostai – raudoni,

Lūpose – tik šypsena.

Prisiglaudžiau ir patapau

Geltona saule – jo uoga…

Jis toks dar paslaptingas,

Krūmas ar medelis,

Lig šiol jo pavadinti dar negalima,

Su juo dažydavau lūpas,

Nupiešdavau ant rankos

Geltonas saulutes…

Ruduo atėjo – puošmena,

Kol prasibroviau ir pasveikinau

Tankiam krūme,

Pilnus skvernus

Lakišių parnešiau namo.