Dvylika brolių

Tėvynė mums – ne pamotė pikta,

O nuskriaustas vis pasijunta

Dažnas lietuvis

Ir skrenda už kalnų aukštų,

Per miškus, marias,

Gėrybių kažkur pasiimti turi…

Taip dvylika mėnesių – be pertraukos,

Skrenda lėktuvai, dunda traukiniai,

Sesuo mojuoja skarele,

Marškinius pasiuvusi,

O drobės bąla ant laukų,

Vagose – balos,

Ašarom pasruvusios…

Nori sugrįžti broliai atgalios, –

Tėvynės niekada neuždarytos durys, –

Kalnais, miškais – klaidūs keliai,

Parsiveda vaikelių būrį,

Šie nebemoka nė tėvo kalbos,

Atgalios vis žiūri…

Tėvyne, motina,

Kodėl tu pamote tapai,

Kad juodvarniai išskrido,

Pėstute sugrįžti iš svetur jau nebegali

Ar jėgų neturi?