Gamtos miražai

Kai turiu laiko,

Einu į parką ir tapau,

Man padeda ir vėjas, –

Nupučia lapus,

Nukloja taką,

Matau ir alėją,

Neuždegtos dar lempos,

Mažasis Princas neatėjo…

Apšviečia šį paveikslą

Saulė iš dangaus,

Vienintelis žemės žibintas,

Amžinas ir švytintis,

O kas bus dar – vėliau,

Niekas negali būti tikras…

Tapau iš atminties,

Kada vedu pirštu ant stiklo,

Dabar jau nebėra spingsulės,

Žibalo…

Mažoje troboje – išrašyti žiemą

Tokie raizginiai,

Apšviesti ir mėnesienoje,

Visad spindi…

Tapau ir tau parodau,

Kaip sielą švyti,

Iš delnų ugnelės kyla,

Danguje atsispindi.