2019 m. spalio 21 d., pirmadienis

Gamtos miražai




Kai turiu laiko,
Einu į parką ir tapau,
Man padeda ir vėjas, –
Nupučia lapus,
Nukloja taką,
Matau ir alėją,
Neuždegtos dar lempos,
Mažasis Princas neatėjo…
Apšviečia šį paveikslą
Saulė iš dangaus,
Vienintelis žemės žibintas,
Amžinas ir švytintis,
O kas bus dar – vėliau,
Niekas negali būti tikras…
Tapau iš atminties,
Kada vedu pirštu ant stiklo,
Dabar jau nebėra spingsulės,
Žibalo…
Mažoje troboje – išrašyti žiemą
Tokie raizginiai,
Apšviesti ir mėnesienoje,
Visad spindi…
Tapau ir tau parodau,
Kaip sielą švyti,
Iš delnų ugnelės kyla,
Danguje atsispindi.






Komentarų nėra: