Medeliai
numeta lapus,
Pirma
pakeičia spalvą,
Kad
vėl pavasarį
Užsivilktų
rūbą naują.
Taip
noriu pasipuošti,
Būti
panaši į juos,
Pradėt
gyvenimą iš naujo,
Kad
vėl galėčiau segti
Žalią
rūtą prie kasų,
Į
tamsias garbanas.
Numesti
nerimą sau nuo pečių,
Kaip
juodą skrandą,
Pakelt
akis į dangų
Jaustis
labai maža,
Bet
skrendanti…
Medelis
numeta lapus,
Kiekvienais
metais atsinaujina,
Nulūžta
ir su samana žalia,
Kada
ateina laikas,
Juk
niekas su senu rūbu
Nelaidoja.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą