Pabūk
man veidrodžiu,
Mes
juk – vienos kartos
Ir
bendramintės,
Kiek
buvo nuotykių gyvenime,
Sunku
ir atsiminti,
Jaunyste
pralėkė per pievas,
Miškais
šlamėjo,
Dabar
– mūsų ruduo,
Į
medį atsirėmusios
Dar
stovime…
Giminės
medis taip šakojasi,
Kad
siekia visą Lietuvą,
Už
jos ribų plėtojasi,
Tarsi eglės širdis,
Iš
kurios varvina sakus,
Paskui
nukerta lentoms,
Valtis
sukala,
Sutvirtina
geležimi,
O mes
vis plaukiame
Į
kitos kartos rytojų…
Pabūk
man veidrodžiu
Upės
vandenyje, –
Jis
raibuliuoja, saulėje žėruoja.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą