Šermukšnis

Medžiai auga miškuose

Ir patys pasisėja,

Soduose prigyja atnešti,

Ir nesuprasi uogas skindamas,

Iš kur tą grūdą nešė,

Paukštis ar pakilęs vėjas…

Pavasarį jis pasipuošia –

Balta jo skrybėlė,

Bitelės dūzgia,

Praneša medunešį…

Ruduo suskrudina lapus

Ir atsidengia šakos,

Raudonuoja uogos,

Byra ant sniego ir nesurinktos,

Lyg ašarėlės rieda,

Guodžiasi…

Šermukšnis sujungė tautas,

Kiek jam dainų sudėta,

Tautinių rūbų spalvose

Jos atspindėtos…

Niūniuoja raudose ir maldoje,

Ant rankšluosčių išsiuvinėtas lapas,

Uogų kekės,

Nuaustos juostos,

O pakraščiuose – šermukšnis,

Vėl į melsvą dangų stiepiasi.

Kokia didi medžio galia, –

Jis gydo ir jausmus sušildo

Vaikui, tėčiui…

Tik žiūrėkite.