2019 m. spalio 19 d., šeštadienis

Pašnekesiai




Ruduo – tai metų pabaiga,
Lapų mirtis,
Kažkokia baimė,
Žinau, kad prisikels
Ir vėl žydės šakelės,
Gyvybė būna ant akmens,
Pavirtusi į samaną,
Po lapu miega grybų sporos,
Iš gilės daigas kalasi…
Paskutinis rudens mėnuo – pasaka,
Nutyla inkilai,
Saulėkaitoje dar šildosi drugelis,
Voverės riešutus slepia...
Žingsniuoju lapais nubertais takais
Ir sveikinu, kiekvieną labinu,
Laukiu grąžos,
Galbūt ir laimės...
Iš žemės kyla nuostabūs daigai,
Lipa vis aukščiau,
Į slėpiningą dangų.
Žiūrėdama po kojom paprašau
Vyro – jauno, seno –
Kad niekas neįžeistų moters,
Motinos, senelės,
Tolimos šalies mergaitės,
Kaip savo dukrelės.
Žmogus – turėtų būti
Aukštesnis už medžius,
Geru žodžiu sielą nuplaunantis,
Nes gimsta kartą,
Tik iš savo mamos.




Komentarų nėra: