Pašnekesiai

Ruduo – tai metų pabaiga,

Lapų mirtis,

Kažkokia baimė,

Žinau, kad prisikels

Ir vėl žydės šakelės,

Gyvybė būna ant akmens,

Pavirtusi į samaną,

Po lapu miega grybų sporos,

Iš gilės daigas kalasi…

Paskutinis rudens mėnuo – pasaka,

Nutyla inkilai,

Saulėkaitoje dar šildosi drugelis,

Voverės riešutus slepia...

Žingsniuoju lapais nubertais takais

Ir sveikinu, kiekvieną labinu,

Laukiu grąžos,

Galbūt ir laimės...

Iš žemės kyla nuostabūs daigai,

Lipa vis aukščiau,

Į slėpiningą dangų.

Žiūrėdama po kojom paprašau

Vyro – jauno, seno –

Kad niekas neįžeistų moters,

Motinos, senelės,

Tolimos šalies mergaitės,

Kaip savo dukrelės.

Žmogus – turėtų būti

Aukštesnis už medžius,

Geru žodžiu sielą nuplaunantis,

Nes gimsta kartą,

Tik iš savo mamos.