Brangiausias žodis – ačiū.

Visą vasarą skruzdė Matė darbavosi visų labui. Visos jos seserys dirbo savo motinėlei, o ši prižiūrėjo vaikučius. Daug takelių vedė pirmyn ir atgal, daug šapų reikėjo nešti pasilinguojant, kad būtų šilta, o langeliai švytėtų. Duris nakčiai paramstydavo spygliais, kad nelabi vabalai ir širšės nesužeistų namiškių. Miško keliai atviri visiems, pasitaikydavo pakeliui ir gerų sutikti.

Taip kartą ji susitiko su nepažįstamu. Jis buvo tamsus, daug už ją didesnis.

– Labas, aš esu Mitė, – pasisveikino prasilenkdamas ir nusilenkė, užleido pakelės takelį.

Matė net nustebo – to ji nesitikėjo.

– Labas, – atsakė ji ir net nuraudo, – mane vadina Matė.

Jis nešėsi ilgą spyglį, bet ne kariauti buvo pasiruošęs,o padėti saviems ręsti namus. Bendri reikalai visada suartina. Ir taip kiekvieną dieną vėl susitikdavo, tarstelėdavo žodį kitą, ilgiems pokalbiams ir to laiko nebuvo. Būdavo, kad rasdavo pakeliui ir gaišeną vorą, drugį, net didelį vabalą. Mirtis visus jaudina, sustodavo ir pasikviesdavo kitas skruzdes, parnešdavo žiemai valgyti. Gamtoje visi lygūs ir reikalingi. Visada padėdavo ir naujas kaimynas, o padėti saviems ar pažįstamiems yra būtina ,– kiek panešęs palikdavo netoli Matės namų ir bėgdavo savo reikalų tvarkytis.

Jų draugystė tęsėsi iki pat vėlyvo rudens. Nė vienas nedrįso pirmas prisipažinti, kokie artimi tapo. Matė padėkodavo, atsisveikindavo iki kito karto. Žodis „ačiū’’ ir palinkėjimas kartais yra brangesni už bet kokį atlygį.

Ėmė šalti, vis rečiau ir susitikdavo. Matė ir nepajuto, kai pirmos snaigės užklojo taką, nesimatė naujų draugo pėdų. Dingtelėjo mintis, kad pamiršo, bet nepatikėjo juodomis mintimis. Vaikščiojo ir žvalgėsi toliau, nuošalesnėse vietose ir surado gulintį po klevo lapu. Atrodė miręs. Negalėjo taip jo palikti, – kiek turėdama jėgų, nešė, pavargusi tempė arčiau savo skruzdėlyno…

Niekas nematė ar apsimetė, kad nemato ir nepadėjo, – svetimas jis buvo, kitokios spalvos ir ūgio. Dažnai taip būna, todėl ir nieko nekaltino, nenustebo. Pasiekė namus, pro duris, kurias prižiūrėjo, įnešė į vidų, kur šilta ir jauku. Pavargusi kietai užmigo. Rytą pažadino saulutės spindulys. „ Bobų vasara atėjo’’, – susiprato Matė. Reikia išvėdinti būstą, pajudinti žiemai surinktus lobius, motinėlę aplankyti. Taip ir pavakarys atėjo. Sugrįžo galvodama, kaip reikės Mitę laidoti.

Pririnko sausų samanų, išklojo gilės lukštą, o kitu užkloti norėjo, visam laikui atsisveikinti. Sujudino keldama ir nustebo, kad jo ūsai krustelėjo. Priglaudė ausį prie krūtinės – plaka širdelė. Glostė, mylavo, pūtė savo kvapu, kol Mitė pagaliau atsimerkė.

– Ačiū, –išgirdo tyliai ištartą brangiausią žodį. Saulė žiūrėjo į juos pro langelį ir šypsojosi. Sulaukė drauge ir pavasario.

– Dabar bėkite dirbti, – paragino saulė ir pamojavo spinduliu.

Ona Baliukienė