Svetimame sode

Rudenį krenta obuoliai,

Tu juk žinai,

Kokie jie skonio,

Kai augdamas matei,

Kaip tėvas juos sodino,

Skiepijo, genėjo,

O tu žiūrėdavai iš tolo,

Lipdavai per tvorą,

Kad nuraškytumei ankstyvą

Raudonšonį…

Ne visi būdavo raudoni,

Kitus gamta dažė geltai,

Būdavo sukirmiję – tuos metei į šoną,

O ir juose gyvuoja sėklos,

Prisilietusios prie žemės,

Sirpo, pasisėjo,

Kaip ir žmonės.

Išdygo patvarūs augliai,

Žiemos šaltos nebojo,

Bet rūgštūs dabar krenta obuoliukai,

Ar valgysi?

Dar ne iš savo sodo...