Lipu
lėtai lėtai
Į Šeškinės aukštą kalną,
Nuo
jo Vilnius atsiveria,
Neris
vingiuoja,
Vingio
parkas…
Toliau
padūmavę miškai,
Prieš
akis ir Gedimino bokštas,
Laiko
varpas skambina,
Viskas
– kaip ant delno…
Jei
neužstotų ąžuolo kepurės,
Pušelių
žalios skaros,
Matyčiau
ir tave, sūnau,
Kitos
šalies krašte,
Kaip
įrištą pinigėlį
Motinos
nosinės kampe,
Skarelėje…
Tada
ir norisi priklaupti,
Padėkoti
dangui,
Žiūrint
į slėnį – taip smagu,
Nes
čia – daug metų
Mūsų
vaikščiota,
Čiuožta
žiemą nuo kalnelių…
Dar
jaukios pėdos vyro,
Jūsų
tėvo,
Stovi
tas pats namas,
Siauras
takelis,
Šiandien
ašara aplaistytas,
Bet
atmintis gyvena, nepaseno...
Oi,
jeigu ne dangaus valia,
Būtume
kitaip gyvenę,
Dieve
mano.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą