Rudenį
– prie debesų,
Nebėra
vaivorykštės,
Po
lietaus – jau šalta,
Nebrendu
per balutes,
Kur
vaikystė laukė…
Rudenį
– smagu,
Kai
velkiesi paltą,
O
viršum galvos – skėtis gražus,
Stoviu
po klevu
Pasirėdžiusi,
kaip jis,
Lapai
krenta, krenta…
Nerenku
nė lapų,
Nė
savo dienų,
Vaikštau
ir džiaugiuosi, –
Koks
ruduo gražus,
Kai
turiu kepurę,
Skarą,
mamos austą…
Toks
– mano ruduo,
Ir
tavo – tikiu,
Mintimis
į ateitį keliaukime…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą