Po stalu

Augo mano vaikai,

Tarsi žirniai prie kelio,

Išbyrėjo iš ankšties,

Pasisėjo ir kalba,

Koks stiprus yra daigas…

Sėdam su jais ryte,

Vėlyvais vakarais,

Pupas gliaudome,

O viena nuriedėjo

Po stalu ir sudygo,

Auga…

Mažas vaikas pasilenkė,

Pamatęs prakalbo:

– Caca, šuneli, imk, –

Šis nevalgo…

Taip ir auga pupa,

Dar arbūzas šalia

Ir jį gliaudome...

O jūs sakot – nebūna stebuklų,

Bet jie – po stalu,

Pamatai pasilenkęs

Ne tik vieną grūdą

Ir šiaudą.