Pūsk, vėjau, pūsk

Nepaprastai gražu,

Kai vėjas gainioja lapus,

Vejasi ir nepasiveja,

Nutupia ant galvos,

Po jojomis pabirę šiugžda,

Kalbasi su rudens lyra…

Nepaprastai gera,

Kai tu eini greta,

Aš tau – klevo lapą,

O tu man atgal kitą, –

Šilumą padovanoji,

Pasidabiname ir šnekamės…

Nepaprasta mūsų metų kaita,

Dar iki šiol vaikystę sapnuoju,

Bėgu – vėjas šiaušia plaukus,

Esu maža ir ilgakojė…

Nepaprastai gražus mūsų ruduo,

Smagu matyti,

Apie ką ir tu svajoji,

O lapai, vėjo sūkury,

Armonikos garsais mums groja,

Primena gegužines jaunystės,

Ilgas vagas į tolį,

Brydes per vasarojų,

Pienių žiedus, rugiagėles,

Kvapą atolo…

Niekas nenutolę.