Pasikalbėjimai
su savimi –
Tai
prarastų dienų istorijos,
Jų
neužpildysiu skausmu,
Pravirkstu
pasakodama,
O
kažkas tik nusijuokia,
Pirštu
į smilkinį parodys…
Nepatikės,
kad šokau,
Visą
gyvenimą dainavau,
Mažus
už rankų per laukus vedžiau,
Miškų
takus aprodžiau,
Pasakas
sekiau,
Maldoje
suklupusi tik sau išpažinau,
Kiek
būta grožio…
Pasikalbėjimai
– tik sau,
Netgi
tau to nesakiau,
Kaip
klykė pempės – pabaidžiau,
Maži
vaikai išsibėgiojo po dirvoną,
O
smilgos buvo aukštos,
Aukštesnės
už mane atrodė…
Užaugo
medžiai – neseniai mačiau,
Papasakojau
jiems,
Nesijuokė,
Suprato
ir be žodžių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą