Mūsų randai

Kalbuosi su gyvais,

Kitokie neatsako,

Koks buvo šis pavasaris,

Koks buvo takas…

Suvirpo ant šakos

Jau paskutinis lapas,

Vėjas nuneš toliau,

Nebe atsakys ir jis,

Koks buvo vasarą…

Krito ir tada jauni,

Sausra – tai karščio pragaras,

Suskrudina iki šaknų,

Laukiamas lietus,

Kaip skaidri ašara,

Skaudus toks takas…

Kalbinu pliką medį,

Matau kamiene randą, –

Žaibas nuskėlė,

Kol dar buvo jaunas,

Užgijo ir su priekaištu

Žiūrime abu į dangų,

Žiemą dar aiškiau

Bus matomas…

Kiekvienas randas daug pasako,

Senas jis ar jaunas.