Mano planeta

Ne aukštam danguje,

O žemėje gyvename,

Mindom jos nugarą,

Skersai ir išilgai,

Iš jos gi – visas penas,

Sugrįžtame į žemę poilsio

Jau amžinai…

Dažnai skausme

Rankas į dangų keliame,

Tikimės atleidimo

Už žemiškas klaidas,

Svajonėmis gyvename,

Nors būsime po žemėmis,

O siela liks gyva…

Dangus nežinomybę lemia,

Savaip nuo seno

Pavadiname žvaigždes,

Sau priskiriame tą,

Kuri arčiausiai žemės,

O mintys skrieja kometa…

Mirties akivaizdoje

Daugelis sušunka:

„ Dieve mano, koks aš mažas – žemės dulkė!

Pasiimk, dangau, mane’’.