Mes
abu – paprasti,
Kaip
rudens obuoliai,
Sirpę
vasarą saulėje,
O
dabar jau prinokę,
Žievėje
tiek tų randų,
Kad
paslėpt nebemokame,
Geriau
būsime tokie,
Nesluoksniuoti
ir negrimuoti…
Kiek
padažome lūpas,
Antakiuose
žilsta plaukai,
Užsidengiame
lapais spalvotais,
Taip
džiaugiuosi savo akimis, –
Jos
ir verkė ir juokiasi…
Pasakyk,
negi tu – kitoks?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą