Keliauninkai

Viktorijai Daujotytei

Kaičiasi laikai,

Kaip vanduo upėje,

Taip jis teka srauniai,

Kad niekaip nesuspėju,

Nebe užtenka kelio, –

Jisai dabar – tik siauras takas,

Kur vaikščiojo,

Važiuodavo arkliu tėvai,

Nebe jaučiu to kvapo,

Kuriuo kvepėdavo laukai,

Nuslydo ir į užmarštį,

Mažyčio traukinio švilpukas,

Ant bėgių nugula

Vaikystės rožiniai sapnai…

Gal man pakaktų,

Bet traukia pamatyti,

Kur nukeliavo ir kiti kaimo vaikai,

Ieškodami sau duonos,

Nuo karo slėpdamiesi,

Kelyje suklupę,

Kaip lapai guli nukirsti,

Maldoje palikę

Amžinai…

Užtenka duonos – keliauti trokštu,

Taip maga pamatyti kelią,

Kuriuo vis eina 

Šių dienų vaikai,

Jaunieji deimančiukai,

Vaižgantai.