Tik rudenį

Tik rudenį gali matyti

Aukso pievą,

Žolė – jau paslėpta,

Prigludusi prie žemės

Ramiai miega,

Tarsi duktė prie motinos,

Alsuojančios vėsa,

Varsto voratinklyje

Sidabrinius rasos karolius,

Jie žiba netgi tamsoje…

Tik rudenį galiu

Po darbų atsikvėpti,

Priglausti geltą lapą,

Paleisti jį upe,

Tegu jis plaukia,

Kur klykauja žuvėdros,

O Paukščių Takas rodo

Ateities gaires…

Tik rudenį jaučiu,

Kad mūsų triūsas

Nenuėjo per nieką, –

Pilni minčių aruodai,

Kvepia duona ir žeme,

Atsitiesiau ir nuo vagos,

Nubraukiau skarele

Nuo veido nerimą

Ir susiliejau su žole.