2019 m. spalio 21 d., pirmadienis

Tik rudenį




Tik rudenį gali matyti
Aukso pievą,
Žolė – jau paslėpta,
Prigludusi prie žemės
Ramiai miega,
Tarsi duktė prie motinos,
Alsuojančios vėsa,
Varsto voratinklyje
Sidabrinius rasos karolius,
Jie žiba netgi tamsoje…
Tik rudenį galiu
Po darbų atsikvėpti,
Priglausti geltą lapą,
Paleisti jį upe,
Tegu jis plaukia,
Kur klykauja žuvėdros,
O Paukščių Takas rodo
Ateities gaires…
Tik rudenį jaučiu,
Kad mūsų triūsas
Nenuėjo per nieką, –
Pilni minčių aruodai,
Kvepia duona ir žeme,
Atsitiesiau ir nuo vagos,
Nubraukiau skarele
Nuo veido nerimą
Ir susiliejau su žole.



Komentarų nėra: