Rudens elegija

Ką reikės veikti,

Kai miškai nupuoš

Žaliąsias kepures?

Kam pasiguosiu,

Kai širdyje suskausta,

Prie plikos šakos – tik šaltis,

Vėjo gūsis plėšys

Dangaus skraistę

Ir ūkčios naktimis,

Lyg pasiklydusi mergaitė…

Žiemą matosi labai toli,

Miškas būna kiauras,

Išverčia medį net su šaknimis,

Nors būna jaunas,

Lapais apsisiautęs…

Nejau lapai – našta,

Prisiminimai graudūs?

Dievo karvutė turi taškelius,

Kiek metų – tiek taškelių,

Gegutė net ir jai skaičiuoja metelius

Pavasarį, kol žalia,

Paskui nutyla…

Ką jinai veikia žiemą?

Kiek reikia jėgų,

Kad nenulūžtum nuo kamieno,

Nepasiliktum vienas.