Laimė
– kalneliai,
Jie
pakelia aukštai,
Bet
greitai nusileidžia,
Didžiulis
metų ratas
Sukasi
ilgai
Ir
niekad nežinai,
Tikrovėje
esi ar cirke
Voveraite.
Kada
pasieki aukštumas,
Drebi
lyg lapas,
Nes
matosi ir žemės pakraščiai,
Pramintas
tėvų takas.
Pasibaigė
tas ciklas,
Apsigręžęs
nueini,
Nors
grįžti visad maga,
Užžėlęs
pasitinka kelias,
Ir
tos didybės – anei kvapo.
Laukiu
dažnai,
Kad
pakiltų sūkurys,
Nupūstų
sniegą, geltą smėlį,
Pakilus
neapakčiau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą